Rekomenduojame paskaityti knygas: A. Kurienė. KAIP UŽAUGINTI ŽMOGŲ? L. Slušnys, D. Šukytė. DĖMESIO: PAAUGLYSTĖ J. Gilligan. SMURTO PREVENCIJA J. Prekop. MAŽASIS TIRONAS
Tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą gerokai anksčiau, negu pradės ją lankyti. Tai galite padaryti, pavyzdžiui, prieš vasaros atostogas. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Per vasarą vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia; Stebėti kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė jo elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai); Paklauskite vaiko kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus, tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją; Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais; Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl jis grįžta namo liūdnas; Tokie žodžiai kaip "tu nieko nesugebi gerai padaryti", "ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?" tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi, pasistenkite nenuvertinti savo atžalos; Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės klausimais: "Ar labai bijai eiti į mokyklą?". Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės; Drovesniam vaikui labai tiktų nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėkite apie tai kartu. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet iš naujo išgyvena tam tikras situacijas; Judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvų užsiėmimą po pamokų, tokiu būdu padėdami jam atsikratyti įtampos ir sukaupto per dieną nerimo. Parengta pagal R. Vaitkienės (2009) rekomendacijas
PSICHOLOGAS mūsų MOKYKLOJE__________________________
Psichologinės pagalbos mokykloje tikslas – padėti mokiniui atgauti dvasinę darną, gebėjimą gyventi ir mokytis, spręsti psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas, stiprinti gebėjimą bendrauti. Kaip dirba psichologas? Konsultuoja: veda individualius ir grupinius pokalbius su mokiniais, tėvais, mokytojais siekiant nustatyti mokinio psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas bei padėti jas spręsti. Įvertina: mokinio galių ir sunkumus, nustatant raidos ypatumus, asmenybės ir ugdymosi problemas, specialiuosius ugdymosi poreikius; Informuoja: mokinius, tėvus, mokytojus vaiko raidos, pedagoginės ir socialinės psichologijos klausimais. Tiria: moksliškai - sistemingai kaupia psichologinius bei sociologinius faktus, juos analizuoja, skleidžia; rengia rekomendacijas remiantis tyrimo medžiaga. Rūpinasi psichologiniųproblemų prevencija: įvertina psichologinių problemų prevencijos poreikį, rengia, organizuoja ir įgyvendina prevencines programas. Pagalba mokiniui teikiama, kai: Mokinys į psichologą kreipiasi savarankiškai. Prašo mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai). Siunčiamas mokytojų, gavus tėvų (globėjų ,rūpintojų) sutikimą. Prašo Vaiko teisių apsaugos tarnyba, jeigu tėvai nesirūpina vaiku. Tai svarbu: Psichologas nepasakoja kliento paslapčių kitiems. Konsultacijos yra konfidencialios. Mokyklos psichologas ne gydytojas, jis nediagnozuoja ir negydo ligų. Psichologas padės spręsti sunkumus, bet nepadarys to už jus. Parengė mokyklos psichologė Asta Petrulienė
Vaikų raidos krizės Vaiko raida Vaiko vystymasis nėra tolygus procesas. Kai kuriuose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta lėtai, tolygiai, o kiti amžiaus tarpsniai pasižymi vystymosi šuoliais - įvyksta tiek daug pokyčių, kad nei pats vaikas, nei aplinkiniai negali greitai su jais apsiprasti, juos priimti. Šie periodai vadinami vystymosi (raidos) krizėmis. Krizės laikotarpiu įvyksta pokyčiai visose vystymosi sferose - fizinėje, psichologinėje bei socialinėje. Kas sąlygoja šias krizes? Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje iškyla nauji poreikiai, pvz. mokytis, užsiimti reikšminga veikla, būti savarankišku, nepriklausomu ir pan. Šių poreikių nepatenkinimas ar net slopinimas ir sukelia krizę. Kuo didesnis atotrūkis tarp poreikių ir jų patenkinimo galimybių, tuo aštresnė krizė. Krizės požymiai: Dauguma vaikų, pergyvenančių krizę, yra sunkiai auklėjami. Jei tai mokyklinis amžius - krenta pažangumas, vaikas nesidomi mokykliniais užsiėmimais, sumažėja bendras darbingumas. Šiuo laikotarpiu būdingi konfliktai su aplinkiniais. Vidiniame pasaulyje irgi daug pergyvenimų, dvejonių, konfliktų. Tačiau įvairiems vaikams krizė praeina skirtingai. Išskiriamos 4 vaikų raidos krizės: Vienerių metų krizė, Trijų metų krizė, Septynerių metų krizė, Paauglystės krizė.
Vienerių metų krizė
Tik gimęs vaikas turi pirminius poreikius (maisto, šilumos, saugumo ir pan.), tačiau labai greitai atsiranda ir socialiniai poreikiai – bendravimo, naujų įspūdžių, pasaulio pažinimo. Patenkinus šiuos poreikius, vaikui kyla teigiami pergyvenimai – džiaugsmas, ramybė, saugumo bei prieraišumo jausmas. Tai pagrindas pilnaverčiam asmenybės vystymuisi tolimesniuose amžiaus tarpsniuose.
Trijų metų krizė
Vaikas tampa veikiančiu subjektu, o ne vien kitų veiklos objektu. Šiuo laikotarpiu labai ryškus savarankiškumo poreikis. Vaikas nori pats spręsti, pats pasirinkti, pats veikti. Jei savarankiškumo poreikis nepatenkinamas ar slopinamas, tai sukelia vaiko elgesio problemas. Pirmas simptomas, kuriuo apibūdinama krizės pradžia, - pasireiškęs negatyvizmas - kai vaikas nenori ko nors daryti tik todėl, kad tai pasiūlė suaugęs žmogus, t.y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą. Kitas simptomas yra ir vaiko užsispyrimas - kai vaikas nori gauti tik todėl, kad tai jis pareikalavo. Jis griežtai laikosi savo nuomonės arba sprendimo. Iki to laiko vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, ir staiga jis tapo viskuo nepatenkintas, visą laiką priešinasi tam, kas su juo daroma. Vaikas tuo siekia išlaikyti savo autonomiškumą ir vadovautis savo norais.
Septynerių metų krizė
Tai lyg perėjimas nuo ikimokyklinio į mokyklinį amžių. Perėjus į naują vystymosi etapą vaikui kyla poreikis pakeisti savo vaikišką gyvenimo būdą, užsiimti nauja, rimtesne veikla. Kyla poreikis mokytis, eiti į mokyklą. Septynmečio gyvenime svarbiausias uždavinys - įsitvirtinti mokykloje ir bendraamžių tarpe. Kaip padėti adaptuotis mokykloje? parodykite vaikui, kad jums yra svarbūs jo pasiekimai moksle; domėkitės, kaip jam sekasi mokytis (kas sekasi, o kas ne); prieš bardami pasistenkite kiekvieną kartą išsiaiškinti, kodėl vaikui šį kartą nepasisekė mokykloje; padėkite vaikui spręsti mokyklos problemas, bet nesistenkite patys viską už jį išspręsti; nenuvertinkite vaiko sugebėjimų pasakymais: "iš tavęs nieko geresnio ir neverta tikėtis", "tu nieko nesugebi gerai padaryti"; parodykite vaikui, kad pergyvenate dėl jo nesėkmių mokykloje, bet tikite, kad pasistengęs jis gali savo nesėkmes ištaisyti; nepamirškite pasidžiaugti vaiku kiekvieną kartą, kai jis stengiasi ir pasiekia gerų rezultatų mokykloje. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais, kas padės siekti gerų rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami patys nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis kaip tik jis nori, jei neperžengia leistinų ribų.
Paauglystės krizė
Paauglystė yra pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusio žmogaus gyvenimą. Jis sudėtingas ne tik paaugliams, bet ir juos supantiems artimiesiems. Paaugliai šiuo metu siekia būti nepriklausomi, suaugę, tačiau tuo pačiu neprisiima suaugusiųjų atsakomybės. Ko labiausiai reikia paaugliui? Meilės. Nepaisant to, kad fiziškai jūsų sūnus ar dukra jau gali atrodyti subrendę, emociškai jie tebėra vaikai, kuriems reikia jausti, kad yra mylimi ir svarbūs savo tėvams net ir tada, kai jų elgesys yra nepakenčiamas. Jaustis saugiam, bet nevaržomam. Paauglystė - savo nepriklausomybės ribų plėtimo amžius. Protestas prieš tėvų įkyrią kontrolę, griežtų taisyklių laužymas yra būdas įrodyti pasauliui, kad jie yra, nes kitaip to išreikšti dar nesugeba, bet protingos, argumentuotos taisyklės, užtikrinančios paauglių saugumą, parodo, kad jie tėvams rūpi. Būti vertinamam ir gerbiamam. Ko jie bijo labiausiai - tai ne nuomonių skirtumo, o pykčio, pajuokos, nuvertinimo. Jausdamas tėvų pagarbą sau, paauglys išmoksta gerbti ir vertinti save bei aplinkinius. Reikšti savo jausmus. Jei nuolat kartosite savo supykusiam paaugliui "Nedrįsk su manimi taip šnekėti!", jis liausis tą sakyti tiesiogiai, bet išreikš, pats to nesuvokdamas, jus liūdinančiu elgesiu: iššaukiančia šukuosena, blogais pažymiais mokykloje, galbūt alkoholiu ar narkotikais. Paaugliai dažnai netinkamu elgesiu netiesiogiai išreiškia priešiškumą mums, kai draudžiame jį išreikšti žodžiais.
Raidos krizės, formuojantis pilnavertei, sveikai asmenybei, yra natūralus ir net būtinas reiškinys. Todėl tėvai, pastebėję vaiko elgesio pokyčius, neturėtų palikti jo vieno, o stengtis kuo daugiau bendrauti su vaiku, rodyti jam dėmesį, susidomėjimą jo problemomis ir nesakyti, jog tai yra kvailystės, nesąmonės ar smulkmenos ir tiesiog būti kantriems. SĖKMĖS! Parengė mokyklos psichologė Asta Petrulienė 239 kab.